į pradžią turinys susisiekite  
PILIEČIŲ SĄŠAUKA
K.Čeponis: Kodėl aš esu nacionalistas – tautininkas – patriotas?

Mane jau ne kartą įvairių politinių pakraipų atstovai yra klausę, dėl kokių priežasčių pasirinkau būtent nacionalizmo - pasaulinio daugiatautiškumo ir daugiakultūriškumo išsaugojimo bei puoselėjimo, o ne kokią nors kitą, tiek sovietmečiu, tiek ir dabar žymiai „parankesnę ir karjerai naudingesnę“, ideologiją, padedančią kilti karjeros laiptais, neblogai uždirbti ir puikiai gyventi...

Apie savo ideologinio apsisprendimo įvairias priežastis esu rašęs ir įvairiose svetainėse, ir mano tvarkomame forume - ypač nacionalizmo teorinių pagrindų temoje:


Tikrojo tautiškumo (nacionalizmo - tautiškumo išsaugojimo) ideologiniai principai ir politiniai tikslai .

Tačiau dabar nusprendžiau, jog vertėtų šį klausimą panagrinėti pakankamai nuosekliai ir išsamiai, visų pirma išnagrinėjant įvairias sąvokas bei paaiškinant ne subjektyvias, o būtent objektyvias priežastis, kadangi jos yra tinkamos bet kuriam bet kurios tautos žmogui, nepriklausomai nuo jo auklėjimo ir kitų subjektyvių nuostatų.


 

Sąvokos

Kas yra Tauta?

Iš karto reikia aiškiai suvokti, jog Tautos sąvoka yra subjektyvi ir todėl nėra tiksliai "matematiškai" apibrėžiama taip, kad tas apibrėžimas be išlygų tiktų visiems dabar (ir praeityje) egzistavusiems tautų variantams.

Todėl ir egzistuoja keletas sąvokos "tauta" apibrėžimų.


 

Visus juos jungia bendra savybė - Tauta yra istoriškai susiklosčiusi žmonių bendrija ir kiekvienas tos bendrijos narys visų pirma pats save laiko tos tautos nariu, o kiti tos tautos nariai vienas kitą irgi tokiais pripažįsta, ir aiškiai atskiria save nuo kitų tautų (tai yra nelaiko save kitų tautų nariais).

Deja, bet žmogaus tautybę nulemia ne genai, o kultūrinė aplinka, kurioje jis išaugo ir tos aplinkos pasekoje susiformavusi tautinė savimonė.


 

Trumpai kalbant - kiekvieno konkretaus žmogaus tautybę nulemia jo tautinė savimonė.

Be abejonės tautos laikui bėgant kinta (pasaulyje nieko nėra amžino) - palaipsniui kinta ir jų kalbos, ir mentalitetas, kartais ir religija, tačiau kiekviena tauta puikiai žino savo protėvius (kai kuriose tautose netgi tiesiogine šio žodžio prasme - žino savo protėvių vardus iki 20-30 kartos).


 

Šioje vietoje turiu pabrėžti esminį ir ypač svarbų nacionalizmo principą - nacionalistų požiūriu visos be išimties tautos lygiavertės ir turi tas pačias prigimtines teises: visų pirma teisę sukurti savo nepriklausomą valstybę savo istorinėje-etninėje teritorijoje.


 

Būtent tai yra pagrindinis skirtumas tarp nacionalizmo ir nacizmo bei įvairių kosmopolitizmo atmainų.

Kalbant apie tautas, jos visos be jokių abejonių turi neginčijamą teisę sukurti savo nepriklausomas valstybes savo istorinėse-etninėse žemėse - visiškai nepriklausomai nuo to, kas ir kada jas užkariavo, kolonizavo, autochtonų ir atvykėlių skaičiaus santykio, religijų, įvairių išorinių įtakų bei interesų...

Kartu, nagrinėjant etninių-istorinių teritorijų sąvoką, būtina labai aiškiai atskirti ir nepainioti įvairių vėlesnių imigrantų, kolonistų, užkariautojų ar jų palikuonių bei „nutautėlių“ su autochtoninėmis tautomis, išlaikiusiomis savo kalbą, papročius ir tradicijas, religiją...


 

Tas pats galioja ir vartojant "tautinių mažumų" sąvoką – visada būtina aiškiai skirti autochtonines tautines mažumas, tai yra gyvenančias savo istorinėje-etninėje žemėje, nuo vėlesnių imigrantų.

Žinoma, nagrinėjant keliolikos ar net keliasdešimties pastarųjų tūkstantmečių istoriją, tai praktiškai beveik visos dabartinės pasaulio tautos yra kažkokių tai senovės „imigrantų“ palikuonys.


 

Todėl, jei į tam tikrą teritoriją pretenduoja keli „imigrantai“ - o visos šiuolaikinės tautos beveik, matyt, be išimties yra imigrantai (ir gal net ir okupantai) kažkieno tai atžvilgiu - tai pats seniausias iki mūsų dienų išlikęs "imigrantas" (tiksliau - iki mūsų dienų išgyvenę jų palikuonys – netgi ne tiek „genetiniai“, kiek visų pirma kalbiniai-kultūriniai) ir yra teisėtas konkrečios teritorijos šeimininkas.


 

Deja, bet geresnio ir teisingesnio kriterijaus, sprendžiant teritorijų priklausomumo klausimus konkrečioms tautoms, dar niekas nesugalvojo. Nes visi kiti kriterijai paremti iš esmės tik jėga ir gausumu.

Tautinės savimonės susiformavimo problemos


 

Vis tik kiekvienam konkrečiam žmogui ši tautinė savimonė susiformuoja individualiai, priklausomai nuo labai įvairių jį veikiančių faktorių - pradedant tėvų kilme ir baigiant apskritai kultūrine-kalbine-religine aplinka, kurioje žmogus išaugo.

Deja, bet realiame gyvenime būna ir pakankamai daug atvejų, kada konkretus žmogus dėl įvairių priežasčių taip ir nesugeba susiformuoti savo vienareikšmišką tautinę savimonę.


 

Taip pat gana dažnai būdavo ir dabar yra labai tragiškų atvejų, kada pats žmogus savo tautinę savimonę turi susiformavęs labai aiškiai, tačiau aplinkinė visuomenė (arba bent jau dalis tos visuomenės) jį tokiu nelaiko - dėl įvairių priežasčių, priklausomai nuo konkrečios tautos tradicijų (religinių, tėvo ar motinos kilmės, turimos pavardės, vardo, ir kt.).

Kaip tik tokie (abiejų aukščiau apibūdintų kategorijų) žmonės dažniausiai ir sukelia įvairias problemas visuomenėje, kurioje jie gyvena, kadangi jie prie tos visuomenės negali prisitaikyti, ir todėl bando pakeisti tą visuomenę taip, kad visa visuomenė prisitaikytų prie jų.


 

Pvz., kaip tik todėl būtent žydų tarpe buvo ir dabar dar yra labai daug įvairių "revoliucionierių". Kadangi žydų tautiškumas istoriškai labai glaudžiai susijęs su religija - judaizmu, tačiau jau nuo viduramžių laikų žydų šeimose išaugusiųjų tarpe buvo nemažai tokių, kurie religinių dogmų nepripažino ir jų nesilaikė. Kita labai rimta priežastis - pagal žydų tradiciją žydu yra laikomas tik tas, kurio motina yra žydė - tai, kad tėvas žydas, nieko nereiškė.

Tačiau aplinkinė visuomenė juos vis tiek laikė žydais ir nepriimdavo į savo tarpą. Taigi, tokiems žydams išvada buvo akivaizdi - pačią visuomenę reikia transformuoti.


 

Tą jie (ir kiti panašaus likimo asmenys) ir bandė daryti - pradedant JAV Konstitucija ir Prancūzijos revoliucija, ir baigiant Rusijos bolševikine revoliucija bei šiuolaikinėmis kosmopolitizmo ir libertarizmo ideologijomis.

Kitas analogiškas pavyzdys yra vadinamieji 18-20 amžiaus "litvinai", kalbėję lenkiškai, tačiau save laikę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės "piliečiais".


 

Save su lietuviais ("žmudinais") jie jau nebetapatino, tačiau Lenkijos ("Koronos") lenkais save taip pat nelaikė.

Šią problemą jie (Pilsudskis, Želigovskis ir jų legionai) kaip tik ir pabandė išspręsti 1918-1920 m., užgrobdami lietuvių, vakarų baltarusių ir vakarų ukrainiečių žemes bei sukurdami "Vidurio Lietuvos" valstybę.

Tačiau labai greit paaiškėjo, jog ši idėja yra absoliučiai negyvybinga, todėl 1922 m. buvo surežisuotas "anšliusas", ir visos tos svetimos etninės žemės buvo prijungtos prie tautiniais pagrindais atkurtos Lenkijos Valstybės.


 

Šitos avantiūros pasekmės buvo pragaištingos ir patiems lenkams, ir lietuviams, ir ukrainiečiams - nuo tada iki šių dienų, įvairiais istoriniais periodais, tautiniai santykiai tarp lenkų ir lietuvių, bei tarp lenkų ir ukrainiečių (o ir baltarusių su lenkais) dažnai yra arba blogi, arba labai blogi.

Kaip tik dėl šios priežasties Sovietija 1939-1940 m. gana lengvai sudorojo ir Lenkiją, ir visą Pabaltįjį, kadangi nepavyko sukurti vieningą karinį bloką nuo Rumunijos iki Suomijos.


 

Lietuvių Tauta ar „Lietuvos Tauta“, o gal „Lietuvos Tautos“?

Deja, bet pastaruoju metu kai kurie mūsų, kosmopolitizmo virusu, lyg kokiais niežais, apsikrėtę, politologai pradėjo intensyviai piršti įvairias sąvokas, kurios turi „išplauti“ visiems mums gerai žinomą ir Lietuvos Valstybės Konstitucijoje įteisintą bei įtvirtintą terminą - Lietuvių Tauta.


 

Paskaitykime, kas gi parašyta Lietuvos Konstitucijoje:

LIETUVIŲ TAUTA

– prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos Valstybę,

– jos teisinius pamatus grindusi Lietuvos Statutais ir Lietuvos Respublikos Konstitucijomis,

– šimtmečiais atkakliai gynusi savo laisvę ir nepriklausomybę,

– išsaugojusi savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius,

– įkūnydama prigimtinę žmogaus ir Tautos teisę laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje - nepriklausomoje Lietuvos Valstybėje,

– puoselėdama Lietuvos žemėje tautinę santarvę,

– siekdama atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės Valstybės,

atgimusios Lietuvos Valstybės piliečių valia priima ir skelbia šią KONSTITUCIJĄ.


 

Atrodytų, viskas pasakyta labai aiškiai ir nedviprasmiškai - Lietuvių Tauta, įkūnydama prigimtinę žmogaus ir Tautos teisę laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje - nepriklausomoje Lietuvos Valstybėje, puoselėdama Lietuvos žemėje tautinę santarvę, atgimusios Lietuvos Valstybės piliečių valia priima ir skelbia šią KONSTITUCIJĄ.

Tačiau nežinia iš kur ir kaip, spaudoje ir net „moksliniuose“ kai kurių politologų darbuose, atsiranda terminas „Lietuvos Tauta“, o kai kada net ir „Lietuvos Tautos“!!!!


 

Visiškai akivaizdu, kad į Lietuvių kalbą bandoma dirbtinai perkelti rusiškąjį „narod“ ar anglų „nation“ „liaudies“ prasme. Tačiau juk Lietuvių kalboje nuo amžių jau yra žodis „liaudis“, ir tik jį galima vartoti, kada lietuviškai kalbama apie visumą Lietuvos Valstybės gyventojų ar piliečių.


 

Dar juokingiau skamba terminas „Lietuvos Tautos“?

Jį perskaičius galima pagalvoti, jog autoriai įsivaizduoja vis dar gyveną daugiatautėje Lietuvos Imperijoje (kuri nežinia kodėl, sekant rusų ar lenkų pavyzdžiu, vis dar vadinama LDK – Lietuvos Didžiąją Kunigaikštyste), egzistavusioje 14-18 amžiuose.

Matyt, tokio termino naudotojai jau pamiršo, jog 1918 m. Vasario 16 d. Nepriklausomybės atkūrimo akte labai konkrečiai ir aiškiai pasakyta:


„Lietuvos Taryba savo posėdyje vasario 16 d. 1918 m. vienu balsu nutarė kreiptis: į Rusijos, Vokietijos ir kitų valstybių vyriausybės šiuo pareiškimu:

Lietuvos Taryba, kaipo vienintelė Lietuvių Tautos atstovybė, remdamos pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu rugsėjo mėn. 18-23 d. 1917 metais, skelbia atstatanti Nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos Valstybę su sostine Vilniuje ir tą Valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis.“


 

Nuo tada Lietuvos Valstybėje nėra užgrobtų kitų tautų etninių-istorinių žemių, kurios kažkada priklausė Lietuvai.

Šiuolaikinė Lietuvių Tauta, žinoma, nėra ta pati Lietuvių Tauta, o tiksliau – gentis, kuri kažkada, prieš tūkstantį metų, o gal ir žymiai seniau, davė mūsų Valstybei savo vardą.


 

Dabartinę Lietuvių Tautą sudaro daugelio rytų ir vakarų baltų genčių genetiniai ir kultūriniai-kalbiniai palikuonys. Be to, be jokios abejonės, dabartinių Lietuvių protėvių tarpe yra ir daugybės kitų įvairiausių tautų atstovų „genetinių intarpų“, matyt, ir kultūrinių bei kalbinių jų liekanų būtų galima atrasti dabartinėje Lietuvių kalboje bei etnografijoje.

Kaip jau minėjau, žmogaus tautybę nulemia ne genai, o kultūrinė aplinka, kurioje jis išaugo ir tos aplinkos pasekoje susiformavusi tautinė savimonė.


 

Jei būtų priešingai, tai dabar „genetinių lietuvių“ būtų ne 3,5 milijono, o kokie 25 milijonai (jei ne daugiau) - dabartiniai baltarusiai, lenkai, ukrainiečiai, rusai, vokiečiai, amerikonai ir kt., kurių genetiniai protėviai buvo lietuviai.

Pvz., lietuvis "siaurąją prasme" yra tas, kas kalba lietuviškai, mąsto lietuviškai ir laiko save lietuviu.

Tačiau, remdamiesi daugybės kitų tautų pavyzdžiais (pvz., mums gerai žinomų airių), galime (ir netgi turime) kalbėti ir apie lietuvius "plačiąją prasme", kurie dėl įvairių priežasčių gal būt kol kas dar nemoka lietuviškai kalbėti, gal ir jų "genetiniai" tėvai metrikose ir pasuose įrašyti ne lietuviais (arba jau seniai pamiršę savo lietuviškas ar baltiškas šaknis), tačiau jie yra Lietuvos Valstybės ir Lietuvių Tautos patriotai.


 

Štai visi šie lietuviai („siaurąja“ bei „plačiąja“ prasme) ir sudaro šiuolaikinę Lietuvių Tautą.

Kartu turime aiškiai suprasti, jog Lietuvos Valstybėje gyvena ir pačių įvairiausių tautinių mažumų atstovai, kurie vis tik nelaiko save Lietuvių Tautos dalimi. Tai jų prigimtinė teisė, ir niekas šios jų teisės negali panaikinti. Tačiau šie asmenys, gyvendami Lietuvos Valstybėje, privalo būti lojalūs Lietuvos Valstybei ir gerbti Lietuvių kalbą, Lietuvių Tautos papročius bei tradicijas. Kaip tik tokią labai konkrečią prasmę nacionalizmo ideologijoje ir turi šūkis: „Lietuva – Lietuviams!“, o ne įvairūs nacistinio pobūdžio „išsimįslyjimai“.


 

Nacija ar liaudis?

Dalį nesusipratimų sukelia ir tai, kad Lietuvių kalboje, skirtingai nei kai kuriose kitose pasaulio kalbose, yra du atskiri žodžiai: „tauta“ ir „liaudis“. O, sakykime, rusų kalboje tuo pačiu žodžiu „narod“ vadinama ir „tauta“, ir „liaudis“.

Daugelyje kalbų dabar dar yra vartojamas ir žodis (terminas) „nacija“, kilęs iš lotynų kalbos.

Terminas "nacija" šiuo metu yra ne tik politologinis, bet ir politinis - ypač 20 amžiuje jis labai dažnai siejamas būtent su valstybingumu, taip atskiriant "politines nacijas" nuo "nevalstybinių tautų".

Vienas iš daugelio termino "nacija" apibrėžimų netgi teigia, kad "nacija" yra tik ta "tauta" arba "liaudis", kuri turi savo nepriklausomą valstybę. Jei tauta valstybės dar neturi, tai ji ir ne "nacija“.


 

Sovietmečiu būtent taip būdavo aiškinama visose aukštosiose mokyklose, dėstant "mokslinį komunizmą" ir SSKP istoriją. O dėstė šiuos "mokslus" visiems - pradedant fizikais ir baigiant chirurgais.

Senovinio lotynų kalbos žodžio "Natio" prasmės kitimas yra tiesiogiai susijęs su besikeitusiomis politinėmis realijomis.

Visose tautose iš pradžių nebuvo žodžio "tauta" šiuolaikine šio žodžio prasme, kadangi savu buvo laikomi tik savos giminės, o vėliau genties, žmonės.


 

Tautos sąvoka išsivystė tik tada, kai gana platus ratas žmonių (sudarytas iš kelių ar keliolikos genčių susivienijimo) pradėjo suvokti save ne tik kaip "kraujo gimininiais" ryšiais susijusią uždarą grupę, o kaip žymiai platesnę bendriją (nors labai dažnai iki šiol daugelis tautų laiko, jog kilo iš vieno bendro protėvio ar pramotės).

Kada atsirado daugiatautės valstybės - imperijos, tai kilo poreikis tas visas tautas kažkaip suvienyti. Anksčiau tai buvo daroma arba religiniu pagrindu, arba feodalinės priesaikos vienam valdovui pagrindu.

Dabar tai daroma įvedus pilietybės instituciją ir atitinkamos priesaikos davimą.

Tokioje kosmopolitinėje daugiatautėje valstybėje, kaip JAV, jos visuomenės suvienijimui ("sucementavimui") yra skiriamas ypač didelis dėmesys.


 

Ta pati politika taikoma ir, pvz., Prancūzijoje, Lenkijoje bei kitur - kur netgi įstatymu draudžiama fiksuoti žmogaus tautybę. Nes laikoma, kad, pvz. Lenkijoje, gyvena vieni lenkai, Prancūzijoje - tik prancūzai, o JAV - tik amerikiečiai.

Iš tikro tai šitaip siekiama nutautinti esamas tautines mažumas, tame tarpe ir autochtonines (vietines).

Tačiau net JAV ši politika pamažu žlunga, kadangi susidūrė su Lotynų amerikiečiais (ypač meksikiečiais), kurie ne tik kad yra katalikai, bet ir kalba tik ispaniškai, ir jų tautinis mentalitetas visai kitas, nei JAV daugumos "senųjų amerikiečių". Jie visai nelinkę mokytis kalbėti angliškai. Ir JAV valdžia nieko negali padaryti, kadangi jų skaičius auga kasmet labai sparčiai - ir dėl didelio gimstamumo, ir dėl masinės legalios bei nelegalios imigracijos.


 

Išvada akivaizdi - po keliolikos ar keliasdešimt metų JAV neišvengiamai subyrės į ispanakalbę pietinę dalį ir angliakalbę šiaurinę dalį.

Beje, ne tik meksikiečiai nesiintegruoja (tiksliau - nenutautėja), gyvendami JAV, bet ir kitos nemažos etninės grupės - žydai, kinai, įvairūs musulmonai...


 

Nacionalizmas

Kalbant apie nacionalizmą, reikia labai aiškiai suprasti, kad įvairiuose šaltiniuose yra pateikiama daug nacionalizmo apibrėžimų (kai kada netgi visai priešingų) - visų pirma Rusijos žiniasklaidos priemonėse bei buvusioje SSSR.

Posovietinėje „erdvėje“ daugelio žmonių sąmonėje iki šiol yra įsigalėję klaidingi politologiniai terminai (jų prasmė dėl politinių imperijos išsaugojimo priežasčių buvo tyčia iškraipoma dar carinės Rusijos imperijos laikais, o sovietmečiu dėl tų pačių priežasčių – jau sovietinės imperijos išsaugojimo - ideologiniai kompartijos instruktoriai ypač aktyviai diegė klaidingą nacionalizmo sąvokos suvokimą, nacionalizmą sutapatindami su šovinizmu, nacizmu ir fašizmu).

Todėl pateiksiu esminius nacionalizmo termino apibūdinimus.


 

Tikrojo tautiškumo (nacionalizmo - pasaulinio daugiatautiškumo bei daugiakultūriškumo išsaugojimo) ideologiniai principai ir politiniai tikslai:

- pasaulis istoriškai yra padalintas į skirtingas tautas, paprastai kalbančias skirtingomis kalbomis,

- kiekviena tauta turi teisę sukurti savo nepriklausomą tautinę valstybę tautos istorinėje-etninėje teritorijoje,

- istorinės-etninės tautų gyvenamos teritorijos ir politinės tautinių valstybių sienos turi sutapti,

- kiekviena tauta turi teisę pati spręsti savo pačios likimą savo įkurtoje valstybėje,

- valstybės esminė paskirtis yra sudaryti sąlygas valstybę sukūrusios tautos kultūriniam ir ekonominiam suklestėjimui šioje valstybėje,


 

- tauta yra pagrindinis valdžios šaltinis,

- jokia tauta ir jos sukurta valstybė neturi teisės kištis į kitos tautos ir jos sukurtos (ar dar kuriamos) valstybės reikalus,

- svetimų etninių žemių okupacija nėra teisėta ir negali būti įteisinta jokiais tarptautiniais ar kitokiais susitarimais ar sutartimis, nepriklausomai nuo to, kiek laiko okupantas valdo tą žemę,

- pasaulyje dar egzistuojančios imperijos turi būti padalintos į tautines valstybes,

- kitataučiai kolonistai ir imigrantai, jei jie nelojalūs ir kenkia tautinei valstybei, nepripažįsta tautos teisės valdyti savo žemę ir savo valstybę, turi būti baudžiami ir iškeldinami į jų etninę teritoriją (valstybę), iš kurios atvyko jie patys ar jų protėviai.


 

Esminės objektyvios nacionalizmo ideologijos pranašumo prieš kitas ideologijas priežastys

Mano pagrindinis išsilavinimas - ne humanitarinis, nors ir labai rimtai domiuosi istorija bei kalbotyra, tačiau matematinis. Daug metų dirbau tikimybių teorijos srityje, specializacija - matematinė tikimybinė duomenų analizė ir matematinių realios tikrovės modelių kūrimas, tame tarpe ir Žmonijos ateities galimų vystymosi scenarijų.

Matematiką pasirinkau, matyt, todėl, jog esu įpratęs mąstyti logiškai ir iš prigimties esu įpratęs vadovautis ne emocijomis, o galimų tikimybinių variantų ir jų pasekmių apskaičiavimais.


 

Todėl ir mano ideologinį pasirinkimą bei labai aiškų apsisprendimą pasirinkti nacionalizmo ideologiją nulėmė ne tik subjektyvios priežastys (auklėjimas šeimoje, vėliau dalyvavimas Žygeivių judėjime, mano praktinė patirtis, bendraujant su labai daugelio tautų atstovais beveik visose buvusiose SSSR respublikose), o ir darbai, kuriuose man teko dalyvauti (pvz., prognozuojant SSSR ateitį - sakykime, dar 1982-85 m. įvairių SSSR matematinių bei ekonominių institutų mokslininkai pakankamai vienareikšmiškai (su labai didele tikimybe) nustatė, kad SSSR subyrės 1991-1992 m.).


 

1 priežastis - Žmonijos kolektyvinės atminties (per tūkstantmečius įvairių tautų, genčių, giminių sukauptos informacijos) išsaugojimas

Visos dabartinės tautos susiformavo ne per vieną dieną, o per daugelį tūkstantmečių. Kaip, analogiškai, ir įvairios gyvūnų bei augalų rūšys.

Tačiau kažkodėl tos gyvūnų ir augalų rūšys ir jų gyvenamosios vietos yra globojamos, saugomos ir skelbiamos pasaulio paveldu.


 

O štai tautos, jų kalbos, tarmės, etninė kultūra, kurios savyje turi sukaupusios neįkainuojamą informaciją apie visos Žmonijos praeitį – rūpi tik specialistams, bet ne daugumai politikų.

Nutylima, jog visos pasaulio kalbos ir kultūros yra vertos pagarbos, ir turi būti siekiama, kad jos išliktų gyvos ir vartojamos - tai yra ir konkrečių tautų, ir visos Žmonijos paveldas bei per tūkstantmečius sukauptos informacijos saugykla.

Kiekviena tauta (kaip ir kiekviena gyvūnų rūšis) - tai šiuo metu egzistuojanti realybė.

Ir mes negalime leisti, kad įvairūs kosmopolitai šią realybę bandytų sunaikinti, siekdami savo utilitarinių tikslų - kurdami pasaulinę mobilią darbo jėgą.


 

2 priežastis - Žmonijos ilgalaikio saugumo pagrindų sukūrimas ir daugumos pasaulyje egzistuojančių konfliktų priežasčių likvidacija

Pasaulio valstybių istorija jau seniai įrodė, jog būtent Tauta yra pats patvariausias pagrindas Valstybei.

Pasaulio valstybių politinė patirtis taip pat rodo, jog imperijos – įvairios daugiatautės valstybės, „sulipdytos“ iš įvairių tautų gyvenamų etninių teritorijų ir tautų ar jų ‚nuoskalų“ – visada yra labiau linkusios į diktatūrą, nes kuo didesnė valstybėje tautų įvairovė, tuo sunkiau sutelkti žmones savanoriškumo ir savarankiškumo pagrindais.

Tada tokios imperijos sutelkimui ir išsaugojimui lieka tik viena galimybė: prievarta - diktatas iš viršaus.

Jau seniai nustatyta, kad bet kurioje valstybėje visuomenės stabilumo garantas yra jos santykinis homogeniškumas ("santykinis artumas") – tautinis, kalbinis, religinis-kultūrisnis, socialinis, ...


 

Pasaulio istorija rodo, kad visuomenė, kurioje atsiranda besiplečiančios įvairiakalbės, įvairiakultūrės įvairiareliginės ir pan. grupės, po kiek laiko, šioms grupėms palaipsniui augant ir galų gale pasiekus kritinį augimo tašką, beveik visada išgyvena žiaurias skerdynes (dažnai iki visiško nugalėtųjų grupių išnaikinimo).

Taip buvo, yra ir, matyt, bus Žmonijos istorijoje. Ir tai jau daugybę kartų pasitvirtino praktikoje.

Deja, jokios, pačios įvairiausios, valstybių naudotos "normalios" (ne „genocidinės“) "integracinės" priemonės šitą procesą sustabdyti negali (geriausiu atveju tik šiek tiek sulėtina) - niekada dar Žmonijos istorijoje jokiai valstybei tai nepavyko padaryti be žiaurių represijų - masinių išnaikinimų ar masinių ištrėmimų šitų augančių ir į "bendrus rėmus nebetelpančių" grupių.

Jei to nepadaro valstybė, ateina momentas, kai prasideda pačių gyventojų tarpusavio skerdynės.


 

Kaip tik todėl geriausia išeitis yra iš karto kurti tik tautines valstybes tų tautų istorinėse etninėse teritorijose, o esamas imperijas likviduoti, jas išskaidant į atskiras tautines valstybes – taikiu būdu, nelaukiant, kol tai bus padaryta masinių skerdynių ir pilietinių karų išdavoje.

Taip pat reikia labai ryžtingai stabdyti tautinės-kultūrinės valstybių sudėties kitimą, sukeliamą imigracijos. Nes tai irgi visada baigiasi labai liūdnai ir „autochtonams“, ir imigrantams bei jų palikuonims.


 

Absoliuti dauguma migracijų vyksta dėl ekonominių priežasčių – žmonės emigruoja ir imigruoja, kadangi tiesiog ieško geresnių gyvenimo sąlygų bei galimybių, negų esamos jų pačių valstybėje. Deja, bet tokios migracijos anksčiau ar vėliau neišvengiamai sukelia konfliktus tose valstybėse, kurios tokius „ekonominius“ migrantus įsileidžia.

Yra ir grupė taip vadinamų „meilės migrantų“.


 

Klausimas dėl „meilės migrantų" toli gražu nėra toks paprastas, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Iš vienos pusės žiūrint, kas gi gali uždrausti įsimylėti ir vesti ar ištekėti?

Deja, bet jau ir Lietuvoje yra tūkstančiai pavyzdžių, kada tokios santuokos sudaromos dėl priežasčių, labai tolimų nuo meilės.

Ne be reikalo jau seniai egzistuoja gana pastovūs tokios "santuokos" įkainiai.

Todėl manau, kad šią problemą reikia spręsti kiekvienu atveju individualiai, nustatant labai konkrečius ir aiškius reikalavimus dėl kalbos mokėjimo (išmokimo), teistumo, pagarbos vietinėms tradicijoms ir t.t., kurių nevykdant "įsimylėjėlis ar įsimylėjėlė" iškeliautų namo.


 

Sakykime, teko skaityti, jog Kinijoje jau seniai yra valstybės labai remiama programa dėl kinų perkėlimo į įvairias pasaulio šalis.

Ten yra ir sąlyga, jog kinas, apsigyvenęs kitoje šalyje (ypač gavęs pilietybę), privalo vesti kinę (būtinai iš Kinijos pasikviestą), o jam leidžiama turėti vaikų tiek, kiek jis nori. Be to ir Kinijos valdžia jam ar jo giminėms, likusiems Kinijoje teikia įvairią finansinę ir kitokią paramą.

Manau, kad mums reikėtų sekti Šveicarijoje galiojančia tvarka. Smulkiau neaiškinsiu, bet ten labai išsamiai yra išdėstytos visos procedūros.


 

Šveicarijoje mums daug ką vertėtų pasimokyti.

Man, pvz., labai patiko iš pirmo žvilgsnio labai keistas ir mums neįprastas reikalavimas, jog naujas asmuo, norintis išsinuomoti butą ir apsigyventi daugiabučiame name, turi gauti visų šio namo gyventojų sutikimą. Ir tą sutikimą reikia reguliariai gauti iš naujo - kas keli metai.

Jei pažeidi nustatytas taisykles (tarkim, triukšmauji), bet kurio kito namo gyventojo skundas reikš, kad tu prarandi teisę nuomotis čia butą.

Be to, jei turi tik laikiną leidimą gyventi Šveicarijoje ir tam tikrą laiką nesugebi rasti sau butą, tau leidimą panaikins.

Įdomu ir tai, kad kiekviename kantone yra savos specifinės įvairios papildomos sąlygos. Tame tarpe dažnai ir vietinės oficialios kalbos mokėjimas.


 

3 priežastis - Kiekvienoje visuomenėje, bet kurioje valstybėje (ir apskritai visos Žmonijos mastu) esminės varomosios progreso jėgos yra dvi: laisva mokslinė-ekonominė konkurencija ir laisvas informacijos platinimas.

Seniai nustatytas dėsnis - bet kuri daugiatautė imperija pradeda degraduoti ir galų gale žlunga, kai tik nustoja plėstis teritoriškai (arba plėsti savo ekonominę ir karinę įtaką pasaulyje). Todėl imperijos visada stengiasi plėstis. Ir tai taip pat sukelia milžiniškus pasaulinius konfliktus.


 

Tačiau bet kokie sukrėtimai ir stambūs konfliktai (ypač stambių daugiataučių valstybių viduje ir jų pasieniuose) turi akivaizdų polinkį atvesti imperiją į diktatūrą, bei šią diktatūrą išplėsti ir į kaimynines valstybes.

O diktatūra, ypač ilgalaikė, visada stabdo mokslinį ir ekonominį progresą bei įslaptina bet kokią įdomesnę bei vertingesnę informaciją ir griežtai apriboja jos platinimą.

Tai irgi lemia nacionalistų reikalavimą bei siekį suardyti visas pasaulines daugiatautes imperijas ir jų vietoje sukurti tautines valstybes.


 

Išvada:

Būtina ieškoti kelių, kaip Žmonijai pasiekti pasaulinį santykinį stabilumą, išsprendžiant esmines - gilumines konfliktų (esamų ir būsimų) priežastis, su kiek įmanoma mažesniais sukrėtimais bei nuostoliais.

Ir kartu neįvesti visuotinės pasaulinės kosmopolitinės ar religinės diktatūros, kuri be jokių abejonių sulėtins (o gal ir visai sustabdys) bendrą Žmonijos vystymąsi.


 

Būtent nacionalizmo - daugiatautiškumo ir daugiakultūriškumo išsaugojimo, kaip pagrindinę to priemonę sukuriant nepriklausomas tautines valstybes - ideologija parodo labai aiškų kelią, kaip tai galima pasiekti ne tik teoriškai (kaip, pvz., komunizmo ideologijoje), bet ir praktiškai.

Lietuvių Tautinio Centro pirmininko pavaduotojas ideologijai

Kęstutis Čeponis


Šis puslapis atspausdintas iš Balsas.lt http://www.balsas.lt/naujiena/382833/k-ceponis-kodel-as-esu-nacionalistas-tautininkas-patriotas