į pradžią turinys susisiekite  
Failų saugykla
Lietuvos himnas ir politika

 

 

Lietuvos himnas ir Seimo rinkimai

Algirdas Statkevičius 

 

            Gauskit kanklės garsiau, kurkim laužus kaitriau –

 

            Teįkaista lietuviškas kraujas!

 

            Virš ugniaviečių tų, virš karštų pelenų

 

            Tesušvinta gyvenimas naujas!

 

Juozas Ardzijauskas

 

Per visus praėjusius Nepriklausomos Lietuvos metus politikoje nebuvo strateginės valstybės kūrimo koncepcijos. Todėl ji buvo ir tebėra panaši į nežinia kur plaukiantį laivą, kuriame siaučia miesčioniška pasaulėžiūra, o ja besivadovaujantieji uodegą kiša ten, kur turi būti dedama galva. Stokojama fundamentinio idealo. Šiam idealui be jokių išimčių turėtų paklusti nuolat savivalę sau leidžiančios „iškiliosios asmenybės“.

 

Taigi reikėjo etika pagrįsto gyvenimo pertvarkymo, turinčio pavadinimą „Dvasinė revoliucija“. Tam tinkamų filosofų Lietuva neturėjo. Galų gale teoretiku ir dvasiniu revoliucionieriumi tapo dr.Vincas Kudirka, gimęs 1858 m. ir abejingas religijai. Kai 1899 m. jis mirė, Naumiesčio kunigas Oleka siūlė jį palaidoti nešventintoje kapinių vietoje.

 

Pasaulietiniu šventuoju vadinamas dr.Vincas Kudirka buvo vienas iš didžiausių strateginio mąstymo pradininkų. 2006 m. spalio 17 d. Lietuvoje apsilankiusi Didžiosios Britanijos karalienė gėrėjosi Lietuvos Respublikos Himno žodžiais: „Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi.“

 

Mokslo veikale „Etikos žodynas“ („Slovar po etike“) buvo konstatuota, jog „pagrindinis filosofijos uždavinys pagal Sokratą – etinis: sukurti mokslą apie tai, kaip reikia gyventi“. Dr.Vincas Kudirka sukūrė „Tautos giesmę“, kurios žodžiai vėliau tapo Lietuvos Respublikos valstybinio himno žodžiais. Jis sukūrė moksliškai tvirtą etinį mokymą, kaip reikia gyventi.

 

Prometėjiškai ir sokratiškai mąstęs filosofas praktikas dr.Vincas Kudirka labai gerai suprato, jog dorovė – tai ne vien dieną, bet ir naktį žmonijai privalanti šviesti dvasinė ir moralinė saulė, pagrindinis normalaus gyvenimo kūrimo bei jo palaikymo šaltinis.

 

Tarpukario Lietuvos valstybės prezidentas Antanas Smetona, daug metų aukštosiose Lietuvos mokyklose dėstęs filosofiją, savo knygoje „Pasakyta. Parašyta“ tvirtino:

 

„Kudirka – tai „Varpas“. Tas laikraštis – tai politinė programa ano meto lietuvių reikalams. Kudirka gerai suprato, kad tautai svarbiausia vadovybė: sutelkti lietuviai inteligentai draugėn, surikiuoti jie viena linkme vieningam darbui yra svarbiausias dalykas. Dėl to ir „Varpas“ buvo skirtas inteligentijai. Skaitydami tą laikraštį, negalime atsigėrėti to didžiojo vyro genijumi, mokėjimu permanyti visas mūsų gyvenimo sritis, gebėjusio nustatyti joms tikras gaires. /.../ Tai buvo tikras, savingas vadas, skelbęs ne mechaninę, o principinę tautos vienybę: jon telkė jaunas lietuvių inteligentų pajėgas. Jo giliai atjaustos programos dėsniai šiandien dar nepasenę: nepasens jie niekuomet.“

 

Daug ir maloniai būtų galima kalbėti apie Vincą Kudirką. Jo mums paliktas tautos Himnas, mūsų giedamas per iškilmes, tegul bus amžina mūsų Tėvynės programa.

 

Bostono „Lietuvių enciklopedijoje“ rašoma: „Moralizmas – doros pripažinimas pagrindiniu gyvenimo tikslu ir visų dvasinių pastangų pamatu“, o „satanizmas – sąmoningas blogio rinkimasis, į blogį linkimas ir už jį apsisprendimas“.

 

 Artėja Lietuvos Respublikos Seimo rinkimai. Nė viena iš politinių partijų nėra įsipareigojusi vadovautis moralizmo nuostatomis. Be to, nemažai Seimo narių bei įvairių politikų keičia savo politines pažiūras, perbėga į kitas partijas. Jie yra panašūs į šliužų giminės gyvius, galinčius keisti savo spalvą ir turinčius pavadinimą „chameleonas“.

 

Prieš penkmetį „Lietuvos aide“ buvo rašoma, kad „partijomis pasitiki tik 8, 4, nepasitiki – 63,7“, o „Seimu pasitiki 13, 3, nepasitiki – 53,3 proc. apklaustųjų“. Padėtis nepasikeitė ir šiandien, nes partijų ir Seimo veikla neturi atramos taško.

 

Daugybė faktų kalba, kad nemažai politikų į Lietuvos ateitį eina ne akmenimis grįstu vieškeliu, bet nuolat besišakojančiais šunkeliais. Žiniasklaida kasdien visuomenę informuoja, kaip nepraustaburniai vienas kitą puola. Daugumos aukštuose valstybės postuose sėdinčių nepraustaburnių „iškiliųjų asmenybių“ atliktos pareigos buvo ir yra pašlemėkiškos. Jie yra kurti Lietuvos Respublikos valstybinio himno nuostatoms.

 

 

Autorius yra Doros kultūros sąjungos (DKS) pirmininkas