į pradžią turinys susisiekite  
Failų saugykla
GENDER MAINSTREAMING(Lyčių aspekto integravimo strategija)-NAUJA IDEOLOGIJA KOVOJE PRIEŠ SANTUOKĄ IR ŠEIMĄ


 

 

GENDER MAINSTREAMING

(Lyčių aspekto integravimo strategija)

- NAUJA IDEOLOGIJA KOVOJE PRIEŠ SANTUOKĄ IR ŠEIMĄ

 

Inge M. Thürkauf paskaita Kaune, Šv. Kazimiero priorate, 2008 m. gruodžio 27 d. 

 

Ponia Inge M. Thürkauf yra žinomo šveicarų mąstytojo, chemijos profesoriaus Maxo Thürkaufo (†1993) našlė, aktorė, publicistė. Tęsdama savo vyro darbą, ji vaidinimais, straipsniais, paskaitomis ir knygomis atskleidžia krikščionišką pasaulėvaizdį ir demaskuoja jam priešingas pavojingas idėjas.

 

 

 

Lankausi pas jus ir dėl kitos priežasties: jaučiu pareigą papasakoti jums, su kuo tenka kovoti mums, vadinamųjų Europos Sąjungos „gerovės valstybių“ gyventojams. Kaip ir mes, jūs tapote Europos Sąjungos nariais, todėl taip pat netrukus susidursite su tais pačiais rūpesčiais. Europos valstybių susijungimas turi ne tik privalumų, jis kelia ir labai rimtų problemų, ir aš manau, kad privalome apie tai kalbėti.

 

Mano paskaitos tema yra „Gender mainstreaming – nauja ideologija kovoje prieš santuoką ir šeimą“. Kalbos apie „genderizmo diktatūrą“, apie naujo žmogaus kūrimą naudojant gender mainstreaming, daugeliui iš jūsų skamba keistai. Jūs klausiate savęs, ką tokia tema galėtų turėti bendro su Tradicijos bendruomene.

 

Tačiau jūs pamatysite, kaip stipriai ši diktatūra jau paveikė mūsų gyvenimus, kaip daug sričių ši genderizmo diktatūra jau okupavo. Žinoma, tai kitokios rūšies diktatūra nei toji, kurią jūs patyrėte Sovietų Sąjungos dešimtmečiais.

 

Mums tikrai reikia šventojo Dievo pagalbos, kad atsilaikytume ten, kur gender mainstreaming jau mus paveikė ir kur šią ideologiją sutiksime ateityje.

 

Mes esame krikščionys ir dar laikomės tokių sąvokų kaip „gyvybė“ ir „vertybės“ – mes norime šias sąvokas perduoti ir ateities kartoms. Tačiau kuo toliau, tuo labiau jaučiame, kad ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje šios sąvokos yra užsipuolamos ar bent keliamos abejonės jomis. Tačiau jeigu gyvybė ir gyvybę ginančios vertybės tampa kažkokia jau nebepakeliama našta, tuomet ateityje nebegalėsime atlaikyti jokių išbandymų. Nebeliks nieko, ko žmogus galėtų laikytis, nebeliks nieko, kas dar turi vertę ir šventumą.

 

Gal jūs dar prisimenate, kokį pasipriešinimą teko atlaikyti ES teisės ir vidaus reikalų komisarui Rocco Buttiglione. Buttiglione buvo pirmiausia pasmerktas dėl savo pasisakymų homoseksualizmo tema ir kritikos dėl šiandieninės moters vaidmens. Europos parlamento narys iš „Laisvųjų demokratų“ partijos pasakė, kad žmogus su tokiomis pažiūromis yra nepakenčiamas ES komisaro poste.

 

Panašus atvejis įvyko 2007 metų pavasarį Genujoje. Genujos arkivyskupas ir Italijos vyskupų konferencijos pirmininkas Angelo Bagnasco 2007 metų balandžio pradžioje turėjo prašytis policijos apsaugos. Jam buvo pagrasinta nužudymu, nes jis pasisakė prieš homoseksualių sąjungų sulyginimą su šeima. Balandžio pabaigoje jis gavo laišką su nedviprasmišku įspėjimu: ****oleto kulka ir savo nuotrauka su nupiešta svastika.

 

Šie įvykiai tėra į viešumą iškilusios ledkalnio viršūnėlės. Daug mažiau girdime apie tuos nedidelius, bet ne mažiau grėsmingus užsipuolimus, kuriuos savo aplinkoje turi patirti krikščionys, išpažįstantys savo tikėjimą.

 

Tačiau tokie įvykiai verčia vis dažniau klausti, ar Europoje dar leidžiama laisvai reikšti nuomonę, ar dar egzistuoja laisva demokratija? Priešais akis turiu vieno vokiečių profesoriaus žodžius. Jis ėmė svarstyti, „ar apskritai galima krikščionis įsileisti į demokratinį procesą“ (Rohrmoser, „Diktatur des Relativismus“, p. 4). Šią savo mintį jis pagrindžia tuo, kad krikščionys teigia, jog žino tiesą. Kai kurie iš jų net mano, kad skelbia absoliučią tiesą – katalikų religijos absoliučią tiesą. Gal tiesos klausimo kėlimas krikščionims jau tapo pavojingas?

 

Pirmas klausimas, keliamas jau daugelį metų, yra santuokos ir šeimos vertė. Tačiau jau seniai svarstoma ne tiek tai, ar šeima turi vertę, ar ne, kiek pati šeimos sąvoka. Žaliųjų partijos sako: šeima yra ten, kur yra vaikų. Vadinamosios krikščioniškosios partijos šią sampratą perėmė ir pridūrė, kad tiek vaikai atsakingi už tėvus, tiek tėvai už vaikus, arba tie, kurie atsitiktinai gyvena su vaikais. Tačiau toks gyvenimas neturi nieko bendro su tuo, kas 2000 metų buvo vadinama šeima.

 

Klausimas yra toks: tai šeima ar ne? Šeimos suvokimą labiausiai sukrečia nauja ideologija, kuri jau seniai laikraščiuose apibūdinama žodžiais „gender“ ir „gender mainstreaming“. Tai prasideda ir čia, Lietuvoje. Reikia laiko, kol šie nauji angliški žodžiai taps priimtini ausiai ir kol žmonės suvoks jų prasmę. Dabar jūs jaučiatės taip, kaip kadaise mes, jūs, girdėdami tuos žodžius, negalite nieko įsivaizduoti. Todėl norėčiau pabandyti tai paaiškinti.

 

Anglų kalboje lytis vadinama dvejopai: žodžiu „gender“ – gramatinė giminė, pavyzdžiui, daiktavardžio, o žodžiu „sex“ – biologinė lytis.

 

Pirmą kartą plačiajai visuomenei sąvokos „gender“ ir „gender mainstreaming“ tapo žinomos 1995 metais, ketvirtojoje Jungtinių Tautų moterų konferencijoje Pekine. Iš pradžių konferencijos dalyviai manė, kad „gender“ yra tiesiog labiau elegantiškas žodis nei „sex“. Ypač moterys iš vadinamojo Trečiojo pasaulio dar buvo išlaikiusios tam tikrą drovumą naudoti šį žodį. Tačiau konferencijos eigoje tapo aišku, kad žodis „gender“ reiškia naują pasaulėvaizdį, kuriame išnyksta visi skirtumai tarp lyčių, tiksliau, jie laikomi nebe įgimtais, o nulemtais visuomenės.

 

Žodis „gender“ reiškia, kad žmogus nėra toks, kokį jį daro jo prigimtis, bet toks, kaip jį įsivaizduoja visuomenė. Feminizmo pranašė Simone de Beauvoir yra pasakiusi: „Moterimi ne gimstama, bet tampama“, tiksliau – moterimi žmogų padaro visuomenė. Moters ir vyro santykis yra socialinis konstruktas. Bet koks lytinis elgesys ne kyla iš prigimties, o yra išmokstamas.

 

Visos vadinamosios „lytinės orientacijos“, tokios kaip heteroseksuali, homoseksuali, lesbietiška, biseksuali ir transseksuali, yra vienodai vertingos ir gali reikalauti, kad visuomenė jas vienodai priimtų. Biologinė lytis, tai yra faktas, jog žmogus buvo Dievo sukurtas kaip vyras ar moteris, nebeturi reikšmės. Tai, kas nuo žmonijos pradžios buvo laikoma „natūraliu“ ar „normaliu“ dalyku, tai yra žmogaus priskyrimas vyrams ar moterims, dabar laikoma priklausančiu nuo socialinių įvaizdžių ir sprendimų.

 

Šį žmonių skirtumą galima pakeisti perauklėjimu, sukuriant naują žmogų, kuris būtų subrendęs Naujajai pasaulio tvarkai bei naujajai vieningai pasaulio religijai. Toks perauklėjimas, gresiantis pačiai santuokos ir šeimos egzistencijai, turi prasidėti jau vaikų darželyje, nepriklausomai nuo to, ar tokios fantazijos prieštarauja sveikam protui, ar ne.

 

Pavyzdžiui, Vienoje jau yra pavyzdinis vaikų darželis, kuriame vaikai perauklėjami: mergaitės pratinamos peštis ir apsiginti, o berniukai – rengtis princesėmis ir lakuotis nagus. Tai aiškus vaikų ruošimas lesbiškam ir homoseksualiam gyvenimo būdui.

 

 Trumpai tariant, norima, kad kiekvienas žmogus pats galėtų pasirinkti savo lytį. Jis pats turi nuspręsti, ar jis nori būti vyras, ar moteris – tai, kas tuo momentu atitinka jo jausmus. Niekas negali prieštarauti tokiam jo laisvam pasirinkimui, nes tai būtų diskriminacija.

 

Žodį „mainstreaming“ galima išversti kaip „vyraujanti srovė“, kuri šią naują žmogaus sampratą turi įnešti į politiką ir visuomenę.

 

Gender mainstreaming yra politinė programa, vykdoma pasaulio mastu. Jai vadovauja Europos Sąjunga ir Jungtinės Tautos. Šios ideologijos tikslas yra santuokos ir šeimos sunaikinimas. Taip užsipuolami subtiliausi žmonių jausmai, lytiškumo sritis. Norint sunaikinti šeimą, pirmiausia reikia panaikinti visuomenę, kurioje dominuoja tėvas. Šeima esanti moters prispaudimo ir pavergimo centras. Pirmiausia siekiama išlaisvinti moteris nuo visų natūralių, tradicinių idėjų.

 

Su kokia realybe mes šiandien jau susiduriame, rodo du atsitikimai, kuriuos pasakoja vokiečių laikraščio „Sandkorn“ redaktorius: „Po išvykos jis su draugais apsistojo prie laužavietės. Prisiartino dvi moterys, kurios norėjo iškepti savo mėsos žlėgtainius. Bet ugnis jau buvo prigesusi. Draugai išreiškė abejonę, ar stori žlėgtainiai perkeps ant tokios silpnos ugnies. Tuomet viena moteris, ranka pamojusi link savo palydovės, tarė: „Ach, nesijaudinkite, JIS vis tiek labiau mėgsta menkai apkepusią mėsą“.

 

Šį trikdantį ir nekasdienišką atsitikimą Dominikas Klenkas namuose papasakojo žmonai. Bet ši savo ruožtu papasakojo panašią istoriją. Popietę ji praleidusi prie ežero. Netoliese prisėdo du vyrai. Vienas nuėjo maudytis, o kitas skambino telefonu. Moteris aiškiai girdėjo, ką tas sakė telefonu: „Taip, viskas puiku… Mes ateisime kiek vėliau, JI dar vandenyje“.“

 


Vienoje mokykloje Niujorke 2006 metais vienas mokytojas ėmė taip tapatintis su moteriška lytimi, kad nutarė tapti moterimi. Jis leidosi operuojamas ir pasirodė mokykloje apsirengęs moteriškai. Čia jis pareikalavo, kad į jį kreiptųsi „Missis“, o ne „Mister“, kitaip jis jausis diskriminuojamas. Tėvai, kurie nenorėjo, kad jų vaikai patirtų šį transseksualumo demonstravimą ir pageidavo juos pervesti į lygiagrečią klasę, išgirdo, kad tuomet jie bus apkaltinti buvusio misterio diskriminavimu.


Mano pačios patirtis: pasibaigus Bazelio geležinkelio stoties remontui pamačiau, kad stotyje yra tik bendri abiem lytims tualetai – nebe atskiri vyrams ir moterims, kaip iki šiol buvo įprasta viešose vietose. Kad toks pakeitimas buvo apgalvotas, rodo ir šie pavyzdžiai:
- JAV Kolorado valstijoje išleistas įstatymas, kad viešose vietose gali būti tik abiem lytims bendri tualetai.


- Kalifornijos valstijos gubernatorius Arnoldas Schwarzeneggeris 2007 m. spalį taip pat pasirašė įstatymą, leidžiantį berniukams mokyklose naudotis mergaičių tualetais, o mergaitėms – berniukų, jei jie to panorės. Niekas jiems negali trukdyti taip elgtis. „Kampanijos už vaikus ir šeimą“ pirmininkas pastebi: „Šiuo aktu Arnoldas Schwarzeneggeris mus išduoda tiems, kurie nori mūsų vaikams primesti vadinamąjį alternatyvų lytinio gyvenimo stilių. Tai įžūli ataka prieš tradicines šeimos vertybes“.


Tas pats Schwarzeneggerio pasirašytas įstatymas draudžia viską, kas nukreipta prieš bet kurį „gender“: homoseksualumą, biseksualumą ir kitas lytines praktikas, taip pat anksčiau minėtą lyties keitimą bei misterių ir misis apsikeitimą rūbais, kas dabar vadinama „cross-dressingu“.


Taip pat peržiūrimos mokyklose naudojamos knygos, ar jose nėra aprašyta kokių nors diskriminuojančių veiksmų, pavyzdžiui, santuokos tarp vyro ir moters, arba žodžių, kad žmogus gimsta kaip vyras ar moteris, o ne kažkas jų tarpe. Jei kas priešinasi šiai vadovėlių atrankai, yra apšaukiamas rasistu ar sektantu.


Kalifornijos Aukščiausiasis teismas pritarė vienos lesbietės moters kaltinimui prieš du gydytojus, nes jie atsisakė jai atlikti dirbtinį apvaisinimą. Gydytojai teigė, kad taip elgėsi dėl savo religinių įsitikinimų, kurie draudžia padėti homoseksualiam žmogui tokiu būdu susilaukti vaikų. Teismas nutarė, kad nors Konstitucija gina religinę laisvę, šia laisve negalima teisinti lesbietės diskriminavimo. Todėl gydytojams neleidžiama dėl religinių įsitikinimų atsisakyti aptarnauti homoseksualų pacientą.


Kad tokie dalykai galėtų atsitikti, turi įvykti dvasinis perversmas, žingsnis po žingsnio pasikeisti pats žmonių mąstymas. Gender mainstreaming ideologija turi savo istoriją – susipažinimas su ja padės mums geriau suprasti jos šaknis. Galime pažiūrėti į platesnį kontekstą, kuriame vyksta diskusija dėl mūsų visuomenės pamatinių vertybių.
 
1962 metais Londone viešai pasirodė genetikos tyrinėtojai, kurie tapo šiandien vykstančios gender revoliucijos pirmtakais. Tai, ką šiandien matome gender ideologų programose, tais metais dar nepasiruošusiai žmonijai buvo žymių mokslininkų pristatyta kaip „žmonijos biologinė ateitis“.
Tais metais Londone įvyko Ciba fondo konferencija. (Ciba – „Chemische Industrie Basel“, Bazelyje (Šveicarija) veikianti chemijos ir farmakologijos kompanija, vėliau pakeitusi pavadinimą į „Novartis“).

 

Joje dalyvavo 27 žymiausi biologijos ir genetikos tyrinėtojai, tarp jų ir Nobelio premijos laureatai. Konferencijoje prasivėrė durys į iki tol niekam nežinomas būsimų žmonių veislės gerintojų laboratorijas. Konferencijos medžiaga publikuota knygoje „Žmogus ir jo ateitis“.


Susirinkusių mokslininkų svarbiausias rūpestis buvo vienas: panaikinti paskutines tradicines institucijas – santuoką ir šeimą. Žmogaus intelektualinis, mokslinis ir socialinis vystymasis esą stabdomas, jei priimama objektyvi tiesa tuo klausimu, pavyzdžiui, skelbiamoji katalikų mokymo.
Galime paminėti du svarbiausius konferencijos kalbėtojus, lėmusius diskusijų toną – tai Hermannas J. Mulleris ir seras Julianas Huxley.


Hermannas J. Mulleris buvo zoologijos profesorius įvairiuose universitetuose, 1932–1937 metais vadovavo genetikos institutui Maskvoje. 1946 m. jis gavo Nobelio premiją fiziologijos ir medicinos srityje už „mutacijų sukėlimo rentgeno spinduliais atradimą“. Dar 1927 m. jis siūlė pakeisti natūralią žmogaus genetinę struktūrą, tai yra sukurti naują žmogų, taip aplenkiant Dievo tvėrimo aktą.


Dirbtinio žmogaus kūrimas tampa aukščiausia mokslo utopija – tai beprotiškas siekis pakeisti žmogaus genetiką, esą norint jį pritaikyti prie besivystančių technologijų. Tik taip bus galima paruošti kelią visiškam pasaulio užvaldymui. Genetikos uždavinys yra radikaliai perkeisti žmogų, o tai reikštų dirbtinio žmogaus sukūrimą.


Tuomet siūlytos priemonės šiandien jau nėra jokia utopija. Mulleris reikalauja ne daugiau ir ne mažiau, o visai panaikinti santuoką ir šeimą. Šios institucijos nebeteko prasmės, jų nebereikia norint pradėti ir užauginti žmogų. Šiandien dirbtinis apvaisinimas mėgintuvėlyje tapo visuotinai įprasta procedūra.

 

Tokį apvaisinimą galima trumpai apibūdinti taip: tai ne žmogaus pradėjimas, o padarymas. Tačiau Mulleris numatė ir kitą dalyką: vaikų perdavimą valstybės žinion. Šiandieninė socialinės valstybės ideologija vis griežtesniais metodais savinasi natūralias tėvų ir vaikų teises.


„Mokslo“, kuriuo žmogus į savo rankas perims savo paties evoliuciją, vystymasis, anot Mullerio, turi būti skatinamas palaipsniui: pradedant nuo gimimų kontrolės, per kiaušialąstės transplantacijas ir vaisiaus lyties keitimą iki visiškos „vaikų produkcijos“ kontrolės, tai yra visiškai automatizuoto dirbtiniu apvaisinimu gauto vaisiaus išnešiojimo.


Taip žmogaus pradėjimas būtų visiškai atskirtas nuo meilės gyvenimo. To šiandien siekiama ir lytiniu ugdymu mokyklose. Tose pamokose praktiškai visuomet gilinamasi tik į lytinio akto techniką, neretai naudojant drastišką vaizdinę medžiagą, o tai atneša nepataisomą žalą vaiko vystymuisi.


Anot Mullerio, šeimos panaikinimas vestų prie pasaulinės visų kultūrų, tautų ir rasių vienybės – čia mes jau matome pasaulinės valstybės kūrimo planą. „Kai žmogus pradės pats manipuliuoti savo evoliucija, – sako Mulleris, – didžiausi žmonijos protai išvystys tikslią genetiką ir sukurs Dievui lygią būtybę“.


Tai sena superžmogaus idėja: senovės graikų Prometėjas, Nietzschės antžmogis, Hitlerio herojus. Dabar tai virto biologine utopija: noru sukurti antžmogį kontroliuojant ir nukreipiant žmogaus evoliuciją, kad žmogus, ta „silpniausia evoliucijos grandis“, evoliucijos „nevykusi konstrukcija“, būtų pritaikyta atomo amžiui.

 

Taip žmogus nori tapti panašus į Dievą.


Įvairiose Ciba fondo konferencijos paskaitose ir diskusijų forumuose beveik visi kalbėtojai aukštino tokį hibridinį žmogų. Tai tikrai šiuolaikinius gamtos mokslininkus apsėdusi idėja – susilyginti su Dievu ir net patiems stoti jo vieton.

 

1978 m. medicinos Nobelio premijos laureatas Werneris Arberis apie tai visai atvirai prabilo viename pranešime spaudai: „Galiausiai kyla klausimas, ar žmogui leistina kaip panorėjus jungti skirtingos kilmės genetinę medžiagą. Ar taip galėtų atsirasti visiškai naujos, iki šiol nežinotos gyvos būtybės? Taip tyrėjas kūrinijos istorijoje pirmąkart imtųsi Dievo vaidmens“.


Antrasis ne mažiau svarbus biologinės revoliucijos skelbėjas Ciba fondo konferencijoje buvo seras Julianas Huxley. Jis buvo pirmasis UNESCO generalinis sekretorius, Abortų reformavimo draugijos vicepirmininkas ir Aldouso Huxley, išgarsėjusio visame pasaulyje savo knyga „Puikus naujasis pasaulis“, brolis. (Aldousas Huxley žinojo ką rašo savo knygoje, jis buvo daug girdėjęs apie savo brolio atliekamus tyrimus.

 

Neretai jis buvo ir savo brolio įkvėpėjas.) Seras Julianas Huxley iškelia „evoliucinio humanizmo“ idėją, kuri nuosekliai atmeta bet kokius absoliutus: absoliučią tiesą, absoliučią moralę, absoliutų autoritetą.

 

Jis propaguoja genų techniką, kuri sunaikins senas vertybes, nestatydama jų vieton naujų. „Darwinas arba Dievas, – sako jis, – nes pasaulis (ir žmogaus smegenys) neturi vietos jiems abiem... Turime atmesti klaidingą prielaidą, kad egzistuoja tokie dalykai kaip tiesa ar dorybė“.


Huxley‘ui nėra nieko tikro, viskas reliatyvu. Viską galima užsinorėjus naujai permąstyti ar perdaryti. Gamtos mokslininkai turi didelį autoritetą visuomenėje, ir jie mokslo vardu laimina reliatyvizmą, kuris šiandien yra užvaldęs filosofinį ir teologinį mąstymą. Jei paskelbiama, kad kas nors yra „moksliškai ištirta“, tuomet dauguma žmonių mano, kad tai yra tiesa. Beveik nebeklausiama, ar tai teisinga ir gera.


Savo vizijoje apie „žmogaus ateitį“ genetikas Julianas Huxley perspėja dėl vis stiprėjančio žemės gyventojų skaičiaus sprogimo. Jis konstatuoja, kad „bendra pasaulio gyventojų kokybė dėl augančio jų skaičiaus nėra didelė, be to, ji vis blogėja, bet ją galima ir būtina pagerinti“. Šis kokybės nuosmukis kyla iš genetinių defektų, todėl jų turintys žmonės turėtų išnykti.


Žmogaus genetinės kokybės gerinimas eugeninėmis priemonėmis sumažintų žmonijos kančias, padidintų gyvenimo džiaugsmą ir gabumus. Eugeninė selekcija pakeltų vidutinės žmonių inteligencijos vidurkį. „Mums reikia žymiai daugiau labai protingų ir gabių žmonių, – mano Huxley, – kad galėtume vadovauti mūsų vis sudėtingesnėms visuomenėms. Šie eugeniniai patobulinimai turi būti atlikti kuo greičiau.

 

Moderni psichosocialinė evoliucija vyktų pernelyg lėtai, jei vertingi individai tik būtų paskatinti pradėti daugiau vaikų. Eugenika galiausiai turi naudoti tokius metodus kaip dirbtinis apvaisinimas užšaldyta aukštos genetinės kokybės sėkla“. „Galiausiai, – daro išvadą Huxley, – radikalūs eugeniniai patobulinimai galėtų žymiai pagreitinti žmogaus evoliuciją“.

 

Huxley su viltimi laukia meto, „kai eugeninis genų pagerinimas taps svarbiausiu žmonijos tikslu“. Juk, kaip jis rašo kitoje vietoje, mes turime privilegiją gyventi lemiamu kosmoso istorijos momentu, kai milžiniškas evoliucijos procesas tiriančiame žmoguje (kuris tėra mažytis taškelis visatoje!) ima suvokti pats save.


Huxley apibrėžia evoliuciją kaip natūralų keitimosi procesą, kuris pats save veda ir yra negrįžtamas. Savo eigoje evoliucija kuria naujas formas, didesnę įvairovę, kompleksiškus organizmus ir galiausiai aukštesnę dvasinio ir psichologinio veikimo pakopą.

 

Visą realybę jis suvokia kaip vieną viską apimantį evoliucijos procesą. Kaip visos organinės ir kitos formos žemėje, taip ir mes, žmonės, esame evoliucijos produktai.


Huxley įsitikinęs, kad biologinės evoliucijos mechanizmas šiandien (tai yra 1962 metais) jau yra daugmaž užbaigtas. Tačiau mokslinis psichosocialinės evoliucijos tyrimas dar tik prasideda.

 

Mūsų užduotis, anot Huxley, yra suprasti kaip veikia psichosocialinė mašinerija. Nepaisant didžiulės pažangos, pasiektos evoliucijos procese, gyvybei vystantis nuo mikroskopinio viruso iki sąmoningo, civilizuoto žmogiško stuburinio, tas „civilizuotas žmogiškas stuburinis“ yra akivaizdžiai netobulas kaip psichosocialinė būtybė.

 

„Tiek kaip individui, tiek kaip kolektyvui, jam skubiai reikia patobulinimų, ir žmogus yra pajėgus juos atlikti“. „Jei akla, oportunistinė ir automatinė natūrali atranka per kelis milijardus metų iš viruso sukūrė žmogų, tai ko per kelis milijonus metų negalėtų sukurti sąmoningos ir tikslingos žmogaus pastangos?“


Savo paskaitoje „Žmogaus ateitis“ Huxley teigia, kad pasaulis de facto tapo vienu kūnu, ir jam belieka tokiu tapti de jure. Tam reikia idėjų integracijos ir įsitikinimo vienu pasauliu. „Naujos pasaulio tvarkos“ sąvoka čia nepavartota, bet toks yra Huxley tikslas.


Huxley pirmiausia rūpėjo pilnai pritaikyti genetikos žinias ir išvystyti naują žmonių dauginimosi būdą, kurio metodai yra, pvz., kontraceptinės piliulės ir apvaisinimas užšaldyta aukštos genetinės kokybės sėkla.

 

Galėtume paklausti, kas gi atrinks „aukštos genetinės kokybės“ sėklos donorus, jei ne tie dievais pasiskelbę mokslininkai? Žmonės, neatitinkantys „aukštos genetinės kokybės“ kriterijų, bus eliminuoti, nes juk siekiama sumažinti pasaulio gyventojų skaičių. Priemonės tam yra abortas ir homoseksualumo skatinimas.


Londone buvo diskutuojama ne vien apie Huxley „evoliucinį humanizmą“ ir naują žmogų, bet ir apie tai, ką galėtume pavadinti mokslinio eugeninio rasizmo filosofija. Ši filosofija jau prieš daugelį metų įkvėpė pasaulinį gimimo kontrolės judėjimą, šiandien vadinamą Planuotos tėvystės federacija. Ši federacija siekia sukurti visuomenę, kurioje nebeegzistuos „archainiai lyties įstatymai ir iracionali sekso baimė“.


Jean-Paulis Sartre‘as savo ateistinę egzistencializmo filosofiją platino padedamas savo genialios gyvenimo draugės feministės Simone de Beauvoir. Panašiai ir serui Julianui Huxley Planuotos tėvystės federacijos įkūrėja Margaret Sanger (1885–1966) tapo jo genetinių teorijų įgyvendintoja. Margaret Sanger veikla iki šiandien įtakoja mūsų visuomenę ir yra pilniausiai įkūnijama genderizmo ideologijoje.


Pirmiausia M. Sanger ėmė kovoti prieš įstatymus, draudžiančius kontraceptines priemones. Ji įsteigė „Margaret Sanger tyrimų centrą“, kuris ieškojo finansavimo kontraceptinės piliulės ir spiralės tyrimams. Kartu su sterilizacija ir abortais šie išradimai sukėlė tikrą kontraceptinę revoliuciją, kuri skatina jau nebesulaikomą industrinių visuomenių susinaikinimą.

 

Tradicinę santuokos sampratą ji laikė „blogiu, su kuriuo reikia kovoti“. Santuoką pašventina ne įstatymas ar tradicija, bet vien individualus lytinis pasitenkinimas: „Kūniška meilė yra aukštesnis įsakymas už paprastus įstatymus“.

 

Siekdama pagerinti „genetinį potencialą“, M. Sanger skatino vargingųjų visuomenės sluoksnių sterilizavimą, kad būtų išvesta pilnavertė rasė. Tai atitinka Darwino iškeltą principą: „Išlieka tik stipriausieji“. „Daugiau vaikų iš gabių, mažiau iš nevykėlių“, – skelbė Sanger.


Šios M. Sanger idėjos visiškai atitiko Hitlerio siekį išugdyti rasiškai tobulą elitinę arijų rasę. Nacionalsocialistai masiškai vykdė nevertingais paskelbtų gyventojų sterilizaciją ir eutanaziją, ir tai vadino rasine higiena – įrodyta, kad jie rėmėsi M. Sanger gimimų kontrolės judėjimo programa.

 

Kai žmonija pamatė logiškas viešpačių rasės ugdymo pasekmes, gimimų kontrolės judėjimas pasivadino elegantiškesniu, bet klaidinančiu vardu „International Planned Parenthood Federation“ (IPPF, Tarptautinė planuotos tėvystės federacija). Padedama Jungtinių tautų, ši organizacija siekė integruoti į valstybių politines programas radikalaus šeimos planavimo, privalomo lytinio ugdymo mokyklose, abortų ir sterilizacijos idėjas.


Anuomet, 1962 metais, Londono konferencijoje iškelta genetinė utopija paskatino seriją tyrimų, kuriuos vykdo mokslininkai, nepaisydami jokių socialinių, biologinių ir politinių pasekmių. Jų tikslas yra ne žmonių gerovė, o naujas genetinis žmogaus perkonstravimas.

 

Žmonėms bandoma įrodyti, kad vaikų pradėjimas ir auginimas nėra jų privatus reikalas. Siekiama panaikinti dviejų lyčių modelį – žmogus esą nėra vyras ar moteris. Vietoj žodžio „lytis“ naudojama gender sąvoka, kuri apima visas „lytines orientacijas“.


Londone susirinkę mokslininkai buvo paraginti savo naujo žmogaus kūrimo planus įtraukti į politines programas. Biochemikas Erwinas Chargaffas savo paskutinėje knygoje skundžiasi, kad tai vyksta jau daug metų.

 

Mokslininkai visais būdais stengiasi ginti savo teisę tyrinėti. „Jie tampa vyriausybių patarėjais ir šnabžda joms, ką įtraukti į rėmimo programas, kokius įstatymus panaikinti. Jie yra verslininkai ir lobistai viename asmenyje. Vietoj to, kad ieškotų gryno pažinimo, šiandien jie pirmiausia kovoja dėl didesnio pelno“.


1990 metais JAV buvo pradėtas tarptautinis Žmogaus genomo projektas. Jame darbuojasi daugiau kaip 1000 mokslininkų iš 40 šalių. Maždaug 400 iš jų dirba penkiasdešimtyje Vokietijos žmogaus genomo projekto sekcijų. 3 milijardų dolerių biudžetas turėtų leisti projektui nustatyti „visų žmogaus DNR dalių tikslią seką“.
 
„Siekiant galios kurti, tikėjimas į mokslą nustūmė tikėjimą į Dievą“ (Maxas Thürkaufas). Genų inžinierių laboratorijose sukurti ateities scenarijai jau seniai peržengia paprastų žmonių vaizduotės ribas. Dirbtinis apvaisinimas jau seniai tapo kasdienybe, taip pat mėgintuvėlyje pradėtų vaikų atranka pagal lytį.

 

Jau kuriami genetiškai optimalūs „designer baby“ – vaikai, atrinkti pagal individualų užsakymą. Mišrios būtybės su žmogaus ir gyvūnų genais (chimeros) bei genetiniai antrininkai (klonai) jau nebepriklauso mokslinės fantastikos sričiai. Taip įgauna konkretų pavidalą siekis sukurti žmogų geriau, nei tai daro Dievas.


2003 m. britų laikraštis „Times“ papasakojo, kaip lesbiečių pora firmoje, kurios interneto svetainė vadinasi „ManNotIncluded.com“ (Vyras neįskaičiuotas), užsisakė norimos odos ir plaukų spalvos, ūgio, profesijos ir pomėgių anonimo vyro sėklos. Ji buvo paštu atsiųsta į namus, ir lesbietės galėjo pačios atlikti dirbtinį apvaisinimą. Reprodukcijos gydytojai laiko homoseksualus ir lesbietes svarbia tiksline grupe.


Dar pažangesnis amerikiečių etikas lesbiečių poroms pataria imtis klonavimo. „Klonavimo pagalba abi moterys galėtų visiškai išstumti vyrus iš tarpusavio santykių – kiekviena galėtų išnešioti savo partnerės kloną“. Vienas molekulių biologas iš Berlyno moko: „Galima padėti ir nevaisingiems homoseksualams. Bet kurios norimos lyties vaikai bus kuriami iš bet kurios partnerių kombinacijos. Tačiau jei lesbiečių pora nori berniuko, jos turi „kažkur“ gauti trūkstamą y-chromosomą“.
 
1965 metais, taigi 3 metai po Ciba fondo konferencijos, Johno Hopkinso ligoninės Baltimorėje (JAV) psichiatras Johnas Money ėmėsi savaip imituoti Dievą. Jis specializavosi trans- ir interseksualų srityje ir išvystė teoriją, kaip mergaitė gali būti sėkmingai išugdyta kaip vyras, o berniukas – kaip moteris. Tai atitinka Simone de Beauvoir posakį: „Moterimi ne gimstama, o tampama“.


Norėčiau trumpai paaiškinti sąvokas „trans- ir interseksualumas“.
Transseksualai turi aiškius fizinius savo lyties požymius, bet nori priklausyti kitai lyčiai, todėl rengiasi ir elgiasi kaip jos atstovai, o neretai ir prašo operacijos. Gi interseksualai, arba hermafroditai, nuo gimimo neturi vienareikšmių lyties organų. Tai atsitinka ne taip jau retai, dėl to kalti ankstyvi vystymosi sutrikimai.


Agentūra FAZ 2006 09 07 paskelbė Volkerio Zastrowo straipsnį apie seksologo Johno W. Money atliktą eksperimentą su vieno kiaušinėlio dvyniais Bruce‘u ir Brianu Reimeriais (Kanada). 1966 m. Bruce‘ui buvo atliekamas apipjaustymas ir nepagydomai pažeisti lyties organai. Money pasiūlė tėvams operacijos būdu pakeisti berniuko lytį.

 

Money norėjo eksperimentiškai įrodyti, kad vyrą galima visiškai paversti moterimi. Taip būtų pademonstruota, kad lytinė savimonė atsiranda tik atitinkamai auklėjant ir neturi nieko bendro su biologija. Money buvo įsitikinęs, kad heteroseksualumas yra prievarta primesta sistema. Jis įsteigė „Gender savimonės kliniką“ – pirmąją tokio pobūdžio pasaulyje. Būtent Money yra sąvokų „gender identitetas“ ir „gender vaidmuo“ autorius.


Tėvai buvo Money‘aus įkalbėti, ir 22 mėnesių amžiaus Bruce‘ui buvo atlikta lyties keitimo operacija. Vaikas pavadintas Brenda ir su psichologo pagalba auklėjamas griežtai kaip mergaitė. Jam paaugus, operacijos faktas buvo nuo jo kruopščiai slepiamas.


Nepaisant auklėjimo ir jam girdomų moteriškų hormonų, vaikas elgėsi aiškiai kaip berniukas: pešėsi su savo broliu, žaidė su mašinėlėmis ir ginklais, priešinosi rengiamas mergaitiškais rūbais. Dėl savo užsispyrusio būdo buvo nemėgiamas bendraklasių ir mokytojų. Prasidėjus paauglystei, ėmė domėtis mergaitėmis. Money diagnozavo, kad jo elgesys yra lesbietiškas!


Kai vaikas pagaliau sužinojo tiesą apie operaciją, jis nusprendė būti vyru. Pats pasirinko Davido vardą (Dovydas, besipriešinantis galingam „Galijotui“ – berniuko nekenčiamam gydytojui Money‘ui), ėmė vartoti vyriškus hormonus, vėl atliko lyties keitimo operaciją ir net vedė. Negalėdamas turėti vaikų ir nepakęsdamas patirtos gėdos, 2004 metais jis nusižudė, 26 metus išgyvenęs kaip vyras.


Nepaisant šios akivaizdžios nesėkmės, gydytojas Money visus tuos metus mokslinėje literatūroje rašė straipsnius ir gyrėsi savo pasiekimais. 1973 metais jis parašė knygą „Gender Identity“, spauda ją iki šiol cituoja kaip gender teorijos įrodymą. „New York Times“ paskelbtoje knygos apžvalgoje rašoma: „Jei berniukui pasakoma, kad jis mergaitė, ir jei jis auklėjamas kaip mergaitė, jis elgsis moteriškai“.


Žymi feministė Alice Schwarzer savo knygoje „Mažas skirtumas“ labai giria Money‘ų, vadina jį ypatingu tyrinėtoju, kuris atlieka šviečiamąją misiją. „Dėka hormoninių vaistų ir plastinių operacijų, – rašė ji, – Brenda bus normali moteris, tik negalės gimdyti. Gebėjimas gimdyti yra vienintelis skirtumas tarp vyrų ir moterų.

 

Visa kita yra dirbtinai primesta, tai suformuota sielos savimonė“. Net 2004 metais ji išleido antrą nepataisytą savo knygos laidą, nors Bruce‘as-Brenda-Davidas jau prieš pusmetį buvo negyvas ir apie tai rašė spauda. Autorė turėjo žinoti, kad Davidas 26 metus gyveno kaip vyras ir jos knyga neatitinka realybės. Kiti, mažiau žinomi autoriai, Brendos atvejį patyliukais išbraukė iš naujų savo knygų laidų.


Aš taip išsamiai papasakojau tų dvynių atvejį, nes tai buvo sunkiai įsivaizduojama tragedija, dėl kurios kaltas neatsakingas ir pilnas puikybės mokslininkas, padaręs žmogaus „genetinę masę“ savo manipuliacijų objektu. Be šio Money‘aus atlikto „pionieriaus darbo“, kaip pastebi V. Zastrowas, gender teorija vargiai būtų 1993 metais įėjusi į pasaulinę moterų politiką ir ES biurokratų kasdieninę kalbą.
 
Judėjimas, parengęs dirvą gender ideologijai, yra feminizmas. Ypač radikalusis, arba gender feminizmas, kartu su New Age judėjimu paskatino tikrą viešosios nuomonės perkeitimą ar greičiau perauklėjimą. Šiam feminizmui rūpi ne teisingumas moterų atžvilgiu, pvz., darbe, bet visiškai naujas žmogaus paveikslas.

 

Gender feminizmas netgi atmeta kovą už lygias teises, nes jei kalbama apie lygias teises, nepasiekiamas jų pagrindinis tikslas: moterų įsigalėjimas visose gyvenimo srityse. Gender mainstreaming yra kontrolės instrumentas, kuriuo siekiama visai panaikinti vyrų dominavimą. Šeima, motinystė ir nėštumas radikaliųjų feminisčių laikomi moters diskriminavimo forma.


Ši feminizmo šaka siekia visiškai panaikinti šeimą, nes „biologinės šeimos galas, – kaip sakoma vienoje studijų programoje, – reikš ir lytinės priespaudos pabaigą. Reikia siekti, kad nesantuokinis, homoseksualus, lesbiškas gyvenimo būdas būtų įtvirtintas teisiškai, o ne vien toleruojamas.

 

Feministinė lygybė reiškia ne vien lygybę prieš įstatymą, bet tai, kad moterys nebus priverstos išnešioti vaikų. Biologinės šeimos sunaikinimas leis išaugti naujoms moterims ir vyrams, kurie skirsis nuo visų dabar egzistuojančių žmonių“. Šis naujas žmogus turi teisę naudotis dirbtinio apvaisinimo vystymusi, nes „kol žmogiškos būtybės atsiranda ne mėgintuvėliuose, kol į pasaulį juos turi atnešti moterys, tol moterys liks priklausomos nuo vyrų“.

 

Todėl pirmiausia vietoj dirbtinio apvaisinimo skatinamas dirbtinis apvaisinimas mėgintuvėlyje (bet vaisių išnešioti vis tiek dar turi motina).


Kiekviena ideologija puošiasi moksliškumo apsiaustu, ne išimtis ir genderizmas. Daugelis pasaulio universitetų jau turi gender studijų institutus, kuriuose vystomi modeliai, skiriantys ne dvi, o penkias skirtingas lytis. Kai kuriuose universitetuose jau galima pasirinkti gender studijas kaip pagrindinį mokymosi dalyką. Tai, kad gender tematika svarstoma daugiausia intelektualų tarpe, neleidžia paprastam „žmogui iš gatvės“ suprasti kilusio pavojaus.

 

Tačiau universitetinio auklėjimo, griaunančio visas moralines vertybes, pasekmes greitai pajusime mes visi. Filosofas José Ortega y Gassetas rašė: „Nuo to, kas šiandien galvojama universitetuose, priklauso tai, kuo rytoj bus gyvenama aikštėse ir gatvėse“, arba, galima būtų pridurti, – kas bus priimta į politines programas. O tai nėra menki dalykai!


Nuo 1996 metų gender mainstreaming kaip lygių galimybių įtvirtinimo strategija yra privaloma visose ES valstybėse. Visos politinės ir administracinės struktūros įpareigotos ištirti savo programas, nutarimus ir taisykles, ar juose kartais nėra (kad ir netiesioginio) gender diskriminavimo. Gender mainstreaming yra politinė koncepcija, kuri siekia sistemingai sulyginti lyčių galimybes visose darbo vietose.


1999 05 01 įsigaliojo Amsterdamo sutartis, kuri numatė gender mainstreaming kaip lygių galimybių strategiją, kuri privaloma ne vien valstybinėse struktūrose, bet visuose susivienijimuose, bažnyčiose, sąjungose ir partijose.


Taigi šiam diktatui tapo pavaldžios ir bažnyčios. „Visuotinis lygių galimybių įstatymas“ privalomas ir joms. Nebegalima niekaip diskriminuoti žmogaus dėl jo rasės, tautybės, lyties, religijos ar pasaulėžiūros, neįgalumo, amžiaus bei „lytinės orientacijos“, kuri, kaip minėta anksčiau, gali būti bet kada keičiama.

 

Įsteigta Lygių galimybių kontrolės tarnyba, kuriai galima pasiskųsti dėl diskriminavimo gender srityje. Galime įsivaizduoti, kokį klimatą šis įstatymas sukuria darbovietėse. Intrigos ir vadinamasis „mobbing“, patyčios, atrodo, įrašomos į darbo sutartį. Žinoma, niekas neneigia, kad darbo santykiuose būna neteisybių, bet norėti tai detaliai sureguliuoti įstatymais jau reiškia totalitarizmą.


Gender ideologų tikslas yra neklasinė visuomenė, kuri turi išsivaduoti ir nuo labiausiai pamatinių „klasių“ – skirstymo į lytis. Todėl numatoma 50/50 procentų kvota vyrams ir moterims visiems darbams ir visoms gyvenimo sritims. Kai kas kalba net apie 70/30, tai yra 70% moterų ir 30% vyrų. Galime jau paklausti, kam vyrai apskritai reikalingi. Moterys turi perimti 50% darbo vietų, net aukščiausiose pareigose. Bet ar jos visuomet turi reikalingą kvalifikaciją?


Nors moterų aukštuose postuose padaugėjo, pasaulis dėl to netampa geresnis. Yra moterų, kurios stiprina aborto įstatymus, yra moterų, kovojančių už kamieninių ląstelių įstatymą. O ką gali nuveikti vyrai? Jie turės perimti 50% žindomų kūdikių ir vaikų priežiūros. Ir čia neklausiama, ar jie tam visuomet turės reikiamą kvalifikaciją. Gi visos moterys, turinčios vaikų ir ne, vienodai verčiamos įsidarbinti. Vietoj jų vaikais rūpintis apsiima valstybė.


Žinoma, nenoriu pasakyti, kad moterys negali gerai dirbti ar perimti atsakingų postų. Tačiau kvotų sistema reiškia nepateisinamą prievartą, kuriai turime priešintis, nes ja tikslingai siekiama sunaikinti šeimą.


Tėvai vis labiau nustumiami į šalį. Tai rodo vienas pranešimas leidinyje „Aktion Leben“ (Folge 18). D. Britanijos dirbtinio apvaisinimo įstatyme buvo numatyta išlyga, kad gydytojas, prieš išrašydamas šią procedūrą, turi atsižvelgti į „vaiko poreikį turėti vyrišką pavyzdį“. Nors apskritai dirbtinis apvaisinimas beveik visiškai panaikina tėvo vaidmenį, feministės nenori leisti net tokios nedidelės išlygos – joms spaudžiant, ji buvo panaikinta.


Britanijos parlamento Žemutiniai rūmai viename nutarime teigia, kad tėvas yra visiškai nesvarbus vaiko vystymuisi. Taip įgyvendinamas paskutinis feminisčių ir aborto propaguotojų smūgis tėvystei – tėvai ir vyrai tampa visiškai nereikalingi.


2006 01 11 Europos parlamento rezoliucijoje pasmerkiama homofobija – „iracionali homoseksualumo, gėjų, lesbiečių, biseksualų ir transseksualų baimė ir jų niekinimas“. Homofobija prilyginama rasizmui, ksenofobijai ir antisemitizmui.
 
Vykdant gender ideologų programą, gender sąvoka turi būti įvesta į visą švietimo sistemą, nuo vaikų darželio iki aukštosios mokyklos. Galiausiai turės būti įgyvendintas SPD (Vokietijos socialdemokratų partijos) programos punktas: „Kas nori žmogiškos visuomenės, turi įveikti vyriškąją“.

 

Šiame kontekste visai kitaip atrodo visuomenėje kilusios diskusijos dėl vaikų darželių. Aiškiai matoma tendencija padaryti vaikų darželių lankymą privalomą, kad vaikai nuo pat kūdikystės būtų išplėšti iš šeimos rato ir atiduoti valstybinei indoktrinacijai.


Kas atsitinka su svetimų žmonių prižiūrimais vaikais, rodo labai giriamos „gerovės valstybės“ Švedijos pavyzdys. Plačiai nuskambėjo pranešimas, pavadintas „Kaip vaikų darželiai gali sunaikinti tautą“. Valstybinio vaikų auklėjimo rezultatas: prievarta mokyklose ir gatvėse, vaikų savižudybės.

 

Švedijos premjerė Palmes paskelbė „namų šeimininkės mirtį“, o vienas jos ministrų pareiškė, kad namų šeimininkei vieta muziejuje. Griežta 1971 m. mokesčių reforma privertė abu tėvus eiti į darbą, moterys, likusios namuose, neteko pasitikėjimo savimi. Pasipriešinę šiai tendencijai turėjo kovoti už išlikimą.


Šiandien Švedijoje sąvoka „šeima“ ištrinta iš įstatymų ir pakeista „namų ūkiu“. „Namų ūkiu“ laikomas ir lesbiečių, homoseksualų, kurie gali įsivaikinti, bendras gyvenimas. Kalba keičiama ir kitose šalyse. Britanijos valdžia nurodė, kad vaikų darželių prižiūrėtojos negali vaikams girdint kalbėti apie „tėtę“ ar „mamą“, kad nesijaustų diskriminuojami homoseksualių porų įvaikinti vaikai.

 

Ispanijos socialistinė valdžia metrikacijos knygose žodžius „tėvas“ ir „motina“ pakeitė į „gyvybės pradininkas A“ ir „pradininkas B“. Škotijos sveikatos apsaugos ministerija taip pat nurodė vengti žodžių „tėvas“ ir „motina“, visus vadinti „globėjais“. Žodžius „vyras“, „žmona“, „sutuoktinis“ visuotinai keičia žodis „partneris“.
 
Vyriškumo neigimas įgauna vis labiau groteskiškas formas. Jungtinių Tautų 51 sesijos metu Moterų padėties komisija pareikalavo panaikinti bet kokią moterų diskriminaciją... ir pirmiausia abortus, kurie yra nebyli diskriminacija! Tačiau kas iš tikrųjų rūpi feministėms? Tik moteriškų vaisių abortai! Vyriškos lyties vaisių abortams neprieštaraujama. Čia mums atsiveria absoliučiai beprotiškas pasaulis...


Gender ideologų planai iš tiesų remiasi senomis idėjomis. Dar Engelsas ir Leninas reikalavo panaikinti privačius namų ūkius, priversti moteris eiti į darbą, o vaikus atiduoti į internatus. Kartais atrodo, kad mes Vakaruose uoliai stengiamės mėgdžioti buvusioje Sovietų Sąjungoje gyvavusias praktikas.


Britanijos Leiboristų partijai pavyko prastumti įstatymą, kad visos įvaikinimo agentūros, taip pat katalikiškos, privalo duoti vaikus homoseksualų poroms arba užsidaryti.


Vatikano „užsienio reikalų ministras“ arkiv. Dominique Mamberti viename interviu pareiškė, kad mes jau įžengėme į christianofobijos (krikščionybės baimės) erą. Ši fobija yra tokia pat reali kaip ir antisemitizmas. Vis dažniau krikščionys dėl savo tikėjimo praranda darbą. Olandijoje vienas valdininkas pašalintas iš posto, nes nesutiko atlikti homoseksualų „santuokos“ ceremonijos.

 

Austrijoje atleistas mokytojas, nesutikęs įvesti gender ideologijos į pamokas. Vienas anglikonų vyskupas nubaustas didele pinigine bauda ir dviem savaitėms „perauklėjimo stovykloje“, nes nepriėmė į jaunimo sielovados darbą žmogaus, neturinčių grynai profesinių įgūdžių. Pasirodo, tas žmogus buvo homoseksualas ir pasiskundė dėl diskriminacijos.

 

Didelę baudą gavo ir vienas Prancūzijos parlamento narys, nes TV laidoje pasakė, kad nėra gerai propaguoti homoseksualų gyvenimo būdą – tai yra nevaisingas santykis, neatitinkantis kūrinijos tvarkos.
Visai neperdėdama galiu pasakyti, kad mes jau įžengėme į Naująją pasaulio tvarką. Tai seksualinė Naujoji pasaulio tvarka.
 
Šios paskaitos eigoje, be abejo, kilo klausimas: kas nori to šeimos sunaikinimo? Kas stovi už šios ideologijos? Aš manau, kad atsakymas į šį klausimą yra.


Konkretūs šeimos sunaikinimo planai egzistavo jau XIX a. pradžioje. Tokia žymi asmenybė kaip vyskupas Rudolfas Graberis savo knygoje „Šv. Atanazas ir mūsų laikų Bažnyčia“ nurodė organizaciją, kuri darbuojasi griaudama šeimą ir Bažnyčią – tai masonerija.


„Mūsų tikslas yra tas, kurio siekė Volteras ir Prancūzų revoliucija: tai visiškas katalikybės ir krikščioniškos idėjos sunaikinimas“, – taip skaitome Italijos masonų ložės Alta Vendita instrukcijoje. Italijos Didžiosios ložės didysis magistras Giuseppe Garibaldis paskelbė: „Skelbiame, kad panaikinama pavojingiausia iš visų sektų – popiežija“.


Tačiau norint panaikinti Bažnyčią, pirmiausiai reikia suardyti šeimos struktūrą, o norint išardyti šeimą, reikia panaikinti gėdos jausmą. Savo knygos p. 41 vyskupas Graberis cituoja vieną 1819 m. masonų instrukciją: „Pataikaukite visoms aistroms, blogiausioms taip pat kaip nuoširdžiausioms“.

 

O viename 1839 08 09 laiške sakoma: „Populiarizuokime ydas masėse. Visa, ko jos siekia savo penkiomis juslėmis, turi būti patenkinta... Sukurkite ydų pilnas širdis, ir nebeliks katalikų. Mes ėmėmės didžiosios korupcijos: liaudies sugadinimo pasinaudojant kleru, o klero sugadinimu per mūsų įtaką.

 

Ši korupcija iškas kapą Bažnyčiai. Kad pasiektume šiuos tikslus, kurie čia minimi, turime sukurti naują kartą, vertą mūsų išsvajotos karalystės. Palikite nuošalėje senimą ir suaugusius žmones, eikite pas jaunimą ir, jei įmanoma, pas vaikus“.


Manau, kad šios instrukcijos yra tiksliai vykdomos. Gender ideologų tikslas yra manipuliuoti jaunimo jausmais, ypač per privalomą lytinį ugdymą mokyklose, jaunimo žiniasklaidą, literatūrą ir muziką. Visomis šiomis priemonėmis siekiama atitolinti jaunimą nuo santuokos ir šeimos, o jei įmanoma padaryti, kad jie nebesugebėtų jos sukurti.
 
Padarykime trumpą santrauką. Gender mainstreaming ideologijos tikslai yra šie:


1) Drastiškas pasaulio gyventojų skaičiaus sumažinimas.


2) Panaikinimas visų skirtumų tarp moters ir vyro. Teisiškai nustatant žmogaus lytį turi būti atsižvelgiama ne į fizinius lyties požymius, o tik į subjektyvią žmogaus savimonę.


3) Visą dieną namuose dirbančių motinų panaikinimas.


4) Laisvas priėjimas prie kontracepcijos visiems, net paaugliams, bei abortas (dabar vadinamas „reprodukcine sveikata“) turi būti pripažintas žmogaus teise. Homoseksualaus elgesio platinimas kaip gyventojų skaičiaus mažinimo priemonė.


5) Lytinis ugdymas vaikams ir paaugliams, jų skatinimas lytiniam eksperimentavimui. 1951 m. Bertrandas Russellas suformulavo principą: kiekvienas gali kiekvienam įkalbėti bet kokį dalyką, su sąlyga, jei mokinys yra pakankamai jaunas, o mokytojas iš valstybės gauna pakankamai pinigų ir priemonių.


6) tėvų teisių į vaikus panaikinimas.


7) 50/50 kvota vyrams ir moterims visose darbovietėse. Skirtingi vyrų ar moterų gabumai tam tikriems darbams turi būti atmesti kaip „lyčių stereotipai“.


8) Visos moterys turi kuo ilgiau dirbti mokamą darbą.


9) Religijos, kurios nepritaria šioms idėjoms, turi būti išjuoktos. Pajuoka yra vienas veiksmingiausių nutildymo metodų, tik nedaugelis prieš jį atsilaiko. Kita priemonė – masiniai grasinimai, išvadinimas fundamentalistu, sektantu, rasistu, teisinis persekiojimas.
 
Gender mainstreaming siūlomas naujo žmogaus kūrimas yra paskutinė ataka prieš krikščionių tikėjimą ir krikščionišką šeimą. Tai Kūrėjo atmetimas ir kūrinio pažeminimas, Dievo nustatytos tvarkos griovimas. Jei nacionalsocializmas vieno iš jo ideologų buvo pavadintas „XX amžiaus mitu“, tai gender mainstreaming laikytina „XXI amžiaus mitu“. Jos kuriama seksualinė Naujoji pasaulio tvarka bus ne mažiau totalitarinė, nei nacių režimas.


Kodėl mus ištiko ši nelaimė? Aleksandras Solženycinas kadaise rašė: „Mes pamiršome Dievą, todėl visa tai atsitiko“ – jis turėjo omenyje sovietų komunizmą, bet vėliau ir Vakarų liberalizmą.

 

Savo 1983 m. kalboje Londone jis skundėsi dėl visuotinio tautų apakimo dieviškiems dalykams. „Mūsų materialistinės epochos apokalipsė, kurios šaknys siekia giliai istorijoje, yra paskutinis žmonijos kryžiaus kelio etapas pakeliui į įgyvendintą krikščionybę“.
Kas bus tie, kurie iki galo įgyvendins krikščionybę?


Kai Barackas Obama buvo išrinktas JAV prezidentu, žinomo vokiečių žurnalo viršelyje puikavosi jo nuotrauka ir užrašu: „Pasaulio prezidentas“. Šis „pasaulio prezidentas“ jau seniai paskelbė savo programą: visiškas laisvių suteikimas homoseksualams; vienos lyties sąjungų teisinis sulyginimas su santuoka; įsivaikinimo šioms poroms tvarkos supaprastinimas; aborto beveik iki pat gimdymo legalizavimas; abortas turi būti paskelbtas žmogaus teise.
Kas išdrįs pasipriešinti šiam naujajam „mesijui“?


Popiežius Benediktas XVI savo metų pabaigos kalboje kurijai vėl priminė vyro ir moters vaidmenį, kuris yra nustatytas Kūrėjo. Jo paniekinimas reiškia „žmogaus susinaikinimą ir kartu Dievo darbo sunaikinimą“. Reikia ginti „meilę nuo lytiškumo kaip vartojimo, ateitį nuo viską užgožiančios dabarties ir žmogaus prigimtį nuo manipuliavimo ja“.

 

Tai aiški gender ideologijos kritika, todėl visai suprantamas homoseksualų pasipiktinimas šiais „kurstančiais žodžiais“ (Vokietijos žaliųjų partijos parlamento narys Volkeris Beckas). „Inkliuzyvios [t. y. homoseksualus priimančios] bažnyčios Anglijoje“ vadovas Gilesas Fraseris pareiškė, kad popiežius savo žodžiais skleidžia „baimę, jog homoseksualai kelia grėsmę planetai“.


Ką mes galime padaryti tokioje situacijoje? Bažnyčios istorija rodo, kad visuomet išlikdavo „mažoji kaimenė“, kuri ieškantiems parodydavo išeitį.


Norėčiau jums nurodyti labai konkrečią pagalbą. Norėčiau priminti vieną šventąjį, kuris, kovodamas prieš savo epochos klaidas, nukalė labai veiksmingą ginklą. Tai buvo lenkų šventasis Maksimilijonas Kolbė. Jis labiausiai žinomas dėl to, kad paaukojo savo gyvybę dėl kito kalinio Aušvico koncentracijos stovykloje. Ten jis užbaigė tai, ką buvo paskelbęs savo gyvenimo programa: visais savo veiksmais ir žodžiais jis norėjo gelbėti sielas.


Kaip gelbėjamos sielos? Šv. Maksimilijono atsakymas: „Kiekviena atskira siela, kuri egzistuoja ar egzistuos iki pasaulio pabaigos, turi būti užimta Immaculatai – Nekaltai Pradėtajai Švč. Mergelei Marijai, o per ją – Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai“. Nieko daugiau ir nieko mažiau. Jis taip pagrindė savo žodžius: per Mariją prasidėjo pasaulio išganymas, per Mariją jis turi būti ir užbaigtas.


Kad savo darbui duotų bažnytinę formą, jis įsteigė judėjimą Militia Immaculatae – Nekaltai Pradėtosios Karžygius. Idėja steigti tokį judėjimą kilo jam dar studijuojant Romoje. 1917 m. spalį masonų organizacija šventė savo įkūrimo 200 metų jubiliejų. Visur mieste buvo matomos vėliavos ir plakatai, kuriuose pavaizduotas arkangelas Mykolas, nugalėtas po Liuciferio kojomis.

 

Per visą Amžinąjį miestą ėjo didelės procesijos – iki pat Šv. Petro aikštės. Buvo giedamos šventvagiškos dainos, nešami transparantai: „Šėtonas valdys Vatikane, o popiežius bus jo patarnautojas“. Tuomet Maksimilijonas suprato, kad reikia kviesti į dvasinę karo tarnybą, nes pasaulis stojo į didžiulę kovą, gal net paskutinę. Taip atsirado Militia Immaculatae.


Žodis „karžygys“ čia suprantamas taip, kad juo tapti gali ir moteris. Rašytoja Gertrud von le Fort sakė: „Riteriškam vyrui priklauso saugoti mažuosius ir silpnuosius“, kitaip tariant, tikram riteriškumui priklauso ir gailestingumas – labiau moteriška savybė.


Šventasis Aušvico kankinys nurodė ir priemones šioje kovoje: tai Bažnyčios sakramentai, kasdienė auka, visiškas atsidavimas Nekaltai Pradėtajai Dievo Motinai ir (kaip išorinis atsidavimo ženklas) – stebuklingasis medalikėlis.


Kartu su rožančiumi, stebuklingasis medalikėlis turi tapti Nekaltai Pradėtosios riterio ginklu. Būtent šiais ginklais turime pasitikėti! Taip pat šventasis nurodo maldą, kurią norėčiau jums perduoti:


„O Marija, be gimtosios nuodėmės pradėtoji, melski už mus, kurie šaukiamės Tavo pagalbos! Melski už visus, kurie nesišaukia Tavo pagalbos! Melski už masonus ir už tuos, kuriuos Tau patikime!“


Ši malda mus moko, kaip galime aktyviai veikti melsdamiesi, gelbėti pirmiausia savo vaikų sielas ir sielas tų, kurie kėsinasi į mūsų vaikus. Neužtenka dejuoti dėl pasaulio būklės, reikia imtis Dievo nurodytų priemonių. Aktyviai veikti meldžiantis – čia nėra jokio prieštaravimo!


Jei šia malda melsimės už tuos, kurie nesišaukia Nekaltai Pradėtosios, mes melsimės už 98% pasaulio gyventojų. O kaip su masonais? Šv. Maksimilijonas suprato, kad tos organizacijos tinklas vis labiau mus spaudžia.

 

Gi „tie, kuriuos Tau patikime“, yra pirmiausia mūsų artimieji, vaikai, bet taip pat mokytojai, politikai, kunigai. Tie, kurie rengia švietimo programas, tie, kurie griauna mūsų kultūrą. Matote, ši malda tinka visam pasauliui! Ją kalbėdami, mes darome gera sau, Bažnyčiai ir žmonijai.


„Mes grumiamės ne su krauju ir kūnu, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose“ (Ef 6, 12). Taigi mūsų laukia sunki kova, ir ją laimėti galime tik melsdamiesi. Mes juk įpareigoti melstis už kitus.

 

„Nėra nenaudingesnio žmogaus, – rašo šv. Jonas Auksaburnis, – už krikščionį, kuris nesistengia gelbėti kitų žmonių“. Ir prideda: „Nesakyk, kad tau neįmanoma kitų paveikti. Jei tikrai esi krikščionis, tau turi būti neįmanoma nieko neveikti“.
 
(Iš vokiečių k. vertė kun. Edmundas Naujokaitis.)